1Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos – jų išgelbėjimui. 2Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, tačiau šiam trūksta išmanymo. 3Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. 4Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki.
5Mozė rašo apie teisumą iš Įstatymo: Jį vykdydamas žmogus juo gyvens. 6Bet teisumas iš tikėjimo kalba: „Nesakyk savo širdyje: Kas įžengs į dangų? – tai yra Kristaus nulaipinti; 7arba: Kas nusileis į bedugnę? – tai yra Kristaus iš numirusių užlaipinti“. 8Bet ką jis sako? – Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje; tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį. 9Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. 10Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą. 11Raštas juk sako: Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas. 12Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi: 13Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
Žydų kaltumas
14Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! 15O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta: Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną! 16Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? 17Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. 18Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo?! Kaipgi ne!
Po visą žemę pasklido jų garsas,
iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai.
19Klausiu toliau: argi Izraelis nesuprato?! Bet Mozė pirmas sako:
Aš pažadinsiu jūsų pavydą netautai,
apmaudą jums sukelsiu prieš neišmanančią tautą.
20Izaijas drįsta sakyti:
Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo,
pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.
21O Izraeliui sako: Ištisą dieną aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą.
